Psichologės patarimai - mentalizavimo svarba

Mentalizavimas – tai normalus gebėjimas priskirti žmogaus elgesiui ketinimus ir prasmę, suprasti „nerašytas taisykles“. Tai apima tiek savirefleksinį, tiek tarpasmeninį komponentą, kuris suteikia asmeniui gerai išvystytą gebėjimą atskirti vidinę realybę nuo išorinės, fizinę patirtį nuo proto ir vidinius psichinius bei emocinius procesus nuo tarpasmeninio bendravimo. Mentalizavimą galima apibūdinti, kaip gebėjimą pamatyti save iš išorės ir kitus žmones iš vidaus. Tai pagrindinė socialinė kompetencija, esminė žmonių bendravimui ir santykiams. Didelę klinikinę reikšmę turi tai, kad mentalizavimas skatina afekto reguliavimą. Mentalizacijos gebėjimai svarbūs tapatumui, savęs pažinimui ir savarankiškumo jausmui, tikram intersubjektyvumui, sveikiems santykiams su kitais, jaustis pajaustu. Sutrikusi mentalizacija dažnai sukelia vienatvę. Geras mentalizavimas yra proto ir santykių lankstumas bei reiškia psichines ir santykių stiprybes, tokias kaip smalsumas, perspektyvos priėmimas, atleidimas, refleksyvus mąstymas, pasitikėjimo kupinas požiūris, nuolankumas, žaismingumas, noras prisiimti atsakomybę bei savo poveikio kitiems suvokimas. Apibendrinant, mentalizavimas – tai gebėjimas suvokti, kas vyksta savo jausmuose ir mintyse, ir numanyti, kas vyksta kito žmogaus mintyse bei jausmuose, kas vyksta santykyje tarp manęs ir kito.

Mentalizuoti reiškia sugebėti suprasti savo nesu(si)pratimus. Sutrikusi mentalizacija gali sukelti sumišimą ir nesu(si)pratimus, veikimą remiantis klaidingomis prielaidomis. Būti nesuprastu yra labai baisu. Tai gali sukelti stiprių emocijų, kurių pasekmės gali būti prievarta, atsiribojimas, priešiškumas, perdėta apsauga, atstūmimas ir simptomų padidėjimas. Asmuo su sutrikusia mentalizacija, pavyzdžiui, valgymo sutrikimą turintis žmogus, dažnai patiria užburtą ratą: sutrikęs mentalizavimas sukelia santykių nesusipratimus ir nutraukimus, o nesaugus pasaulis tampa dar nesaugesnis. Toks stresas, baimė ir emocinis susijaudinimas dar labiau pablogina mentalizacijos gebėjimą. Taigi anorektinis pasitraukimas ir elgesio būdai gali būti kontrolės ir nuspėjamumo išraiška.

Visi siekia socialinio mokymosi, kad galėtų naršyti savo gyvenimo pasaulyje. Kai asmuo jaučiasi nesaugus savo įsitikinimais ir intuicija, jis ieško patikinimo iš kitų. Tačiau, nors nesaugiai besijaučiančio asmens mokymosi poreikis gali būti intensyvus ir jo ieškoma su nerimu, patikinimo turinys gali būti klaidingai interpretuojamas, kaip turintis priešiškų ketinimų, prasmė supainiota ir atmesta. Dėl to nepasitikintis žmogus yra chroniško netikrumo būsenoje. Taigi, kaip pasiekti tuos, kuriuos sunku pasiekti? Asmenys šiandien gyvena sparčių pokyčių kultūroje, besikeičiančioje viduje ir išorėje, todėl kiekvienam reikia užmegzti ryšį su kitais, kad susidorotų su šiuo pasauliu.

NEMENTALIZUOJANČIOS BŪSENOS

Bendraujant su kitais ir pačiais savimi subjektyviai intensyvi emocija gali mus „išmesti“ iš čia ir dabar ir „nusviesti“ į nementalizuojančias būsenas. Tai gali nutikti mums patiriant stresą arba bendraujant su mums itin artimais žmonėmis, aktyvuojantis nesaugiam prieraišumo stiliui.

Esant nementalizuojančioje būsenoje susilpnėja žmogaus savęs, savo elgesio, kito žmogaus ar tarpusavio santykių supratimas. Galime jaustis pasimetę, įtarūs, išsigandę ir pulti „tvarkyti“ savo jausmus įvairia destruktyvia veikla, pavyzdžiui, alkoholiu, nevalgymu/ vėmimu, savižala ir kt. Galime palikti kitus pasimetusius ir sutrikusius, atsiriboti ar net paranojiškai jaustis kitų atžvilgiu. Mūsų bendravimas su kitais taptų itin apsunkintas be gebėjimo mentalizuoti.

Toliau išskirsiu ir apibūdinsiu tris nementalizuojančias būsenas, kaip jas atpažinti, pavadinti ir kaip grąžinti save į mentalizavimą. Skiriamos šios nementalizuojančios būsenos: psichinio tapatumo, tariamoji ir teleologinė.

Psichinio tapatumo nementalizuojanti būsena (angl. Psychic Equivalency). Tai tokia nementalizuojanti būsena kuomet mūsų vidinė psichinė realybė mums atrodo, kaip reali išorinė realybė (vidus=išorė). Būseną galima pavadinti „godzilos“ būsena, kuomet įsivaizduojama „pabaisa“ mums tampa reali, baisi ir gąsdinanti. Kuomet „aš galvoju (jaučiu) TAI, todėl aš ir esu TAI“. Pavyzdžiui, sergant anoreksija asmuo gali jaustis storas ir ima galvoti, kad yra storas, nes taip jaučiasi. Negatyvios mintys, jausmai savo atžvilgiu gali būti per daug realūs (pvz., blogio pojūtis gali būti nepakeliamai intensyvus). Šią nementalizuojančią būseną galima atpažinti jei: mąstoma „viskas arba nieko“; juoda balta mąstymas; kuomet užtvindo emocijos; kuomet ima atrodyti, jog „mano jausmas 100 proc. tiesa“; „jei man atrodo, kad ant manęs pyksta, tai taip ir yra“; „jei jaučiuosi negražus, tai toks ir esu“; netoleruojamos alternatyvos, kitokios perspektyvos, nelieka abejojimo, o tik kategoriškumas.

Teleologinė, kūno nementalizuojanti būsena (angl. Teleological Mode). Tai yra noro greitai sutvarkyti, išspręsti būsena, kuomet aplinka, emocinis ir išorinis pasaulis suprantamas tik daiktinės (kūniškos ar veiksmų) realybės rėmuose. Psichinės būsenos yra išveikiamos savižala arba smurtu, destruktyviu elgesiu. Gali atrodyti, jog psichiką kontroliuojame „įdarbindami“ savo kūną. Pavyzdžiui, „nepatikėsiu tuo, kol nepamatysiu“. Nementalizuojančią teleologinę būseną atpažinti galima, jei vyksta žalojantis elgesys: persivalgymas; alkoholio, narkotikų vartojimas; nevalgymas, badavimas arba sustiprėjęs noras mesti svorį; nesaugus atsitiktinis seksas; per intensyvus sportavimas; savižudybė arba savęs žalojimas; tyčia sukeltas vėmimas; migrena; sustiprėjęs nepasitenkinimas kūnu; panikos atakos; skrandžio skausmai; apsipirkinėjimas (perteklinis); skubotas darbo metimas; santykių ūmus nutraukimas ir kt.

Tariamoji nementalizuojanti būsena (angl. Pretend Mode). Priešingai nei psichinio tapatumo būsenoje, tariamojoje būsenoje vidinė realybė atskeliama nuo išorinės realybės (Vidus/Išorė). Psichinis pasaulis atskiriamas nuo išorinės realybės. Šią nementalizuojančią būseną galime vadinti, kaip dramblio kambaryje būseną, kai, pavyzdžiui, po netekties apie ją šeimos nariai nekalba, gyvendami ir elgdamiesi, lyg netekties nebuvo, nekalba apie savo liūdesio ar gedulo jausmus. Galima šią būseną pavadinti ir ,,betmeno” būsena, nes tai būsena kuomet „išskrendame” į savo mintis, kitą realybę, tačiau atskirdami save nuo čia ir dabar esančių sunkumų, sunkių jausmų (kaip sielvartas, pavydas, vienišumas, meilė ar kt.). Šioje būsenoje fantazija ir realybė egzistuoja visiškai atskirai, mintys ir jausmai gali tapti monotoniški, blankūs, nuolat kartojasi ir lyg sukasi galvoje, pabėgama į fantaziją, apmąstymai (disociacija) atitraukia mus nuo esamos realybės. Tariamąjai nementalizuojančiai būsenai būdinga: intelektualus kalbėjimas be jausmų; „dramblio kambaryje“ mąstymas (ignoruojama, kas čia ir dabar svarbu); fantazijų pasaulis; užsisklendimas savyje; atsiribojimas nuo draugų, veiklos, išorinio pasaulio; pasinėrimas vien į veiklą, bendravimą; vengimas gilintis į jausmus; pseudomentalizavimas.

Mentalizacija grįstoje terapijoje (angl. Mentalization-Based Therapy [MBT]) svarbu mokytis atpažinti šias būsenas. Atpažinimas esant nementalizuojančiojo būsenoje rodo, jog jau imama mentalizuoti, kas vyksta su manimi ir reflektuojama, jog esu būsenoje, kuri tikriausiai yra paveikta sunkaus jausmo ar minties. Kiekvienoje nementalizuojančioje būsenoje strategija gali būti skirtinga. Psichinio tapatumo būsenoje yra svarbus raminimas, ar leidimas/ kvietimas, jog kitas padėtų man nurimti, kitose būsenose svarbus būsenos/ elgesio stabdymas. Būnant tariamojoje (betmeno) būsenoje svarbu permąstymus tiesiog stabdyti ir nusikreipti kitur (į kitas, mažiau destruktyvias mintis). Pagalvoti apie „čia ir dabar“. Teleologinėje nementalizuojančioje būsenoje svarbu atpažinus, pagavus, jog norisi destruktyviai elgtis - stabdyti destruktyvų elgesį, mėginti atpažinti sukėlusią sunkią emociją, mintį ir su ja pabūti arba nusikreipti kitur. Čia tinka posakiai „neskubėkite veikti“ arba „rytas už vakarą protingesnis“, siekiant išbūti su sunkesnėmis emocijomis ir mintimis, neskubant jas perkelti į veiksmus, kurie neretai yra žalingi ar destruktyvūs.

Klausimai, kuriuos sau galite užduoti:

• Pamėginkite įsigilinti į šias tris nementalizuojančias būsenas ir pastebėti kasdien į kokias būsenas įkrentate. Galite pagalvoti ar parašyti po pavyzdį su kiekviena būsena.
• Pastebėkite, kokie jums būdingi ,,trigeriai” / dirgikliai, kurie jus išmuša į nementalizuojančias būsenas?
• Ar pavyksta jums iš šių būsenų išeiti? Jei taip, tai kaip jums tai pavyksta?
• Parašykite 10 streso įveikimo strategijų, kurios jums padėtų nurimti, nusikreipti streso metu.

Mentalizacija grįstos terapijos efektyvumas yra įrodytas moksliškai. Vedžiau ją Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre gydant asmenis, turinčius valgymo, asmenybės, nuotaikos, potrauminio streso sutrikimų ir priklausomybių. Šiuo metu mentalizacija grįstos terapijos metodus taikau konsultuodama individualiai, poras, šeimas ir grupes. Tad kviečiu kreiptis į mane - medicinos psichologę Nikol, jeigu patiriate sunkumų mentalizuoti ir norite su tuo padirbėti kartu. Tikiu, jog vienam gali būti sunku pagauti savo nementalizuojančias būsenas ir grąžinti save į mentalizavimą. Tad džiaugčiausi galimybe padėti jums tai padaryti ir sveikti nuo išgyvenamų simptomų ar sutrikimų.

- Medicinos psichologė Nikol Stičinskaitė