Psichologo patarimai apie prieraišumą

Prieraišumas (angl. attachment) – teigiamas, paprastai stiprus ir ilgalaikis, apimantis ir priklausomybę, individų emocinis ryšys, užtikrinantis saugumo jausmą (Bagdonas ir Bliumas, 2019). Kiti autoriai (Lahousen et al., 2019) prieraišumą apibrėžia kaip santykį, kuriame prieraišumo objektas naudojamas, kaip saugus prieglobstis nelaimės metu ir pagrindas pasaulio tyrinėjimui. Prieraišumas reiškia dviejų žmonių emocinį ryšį – tai vidinė individo būsena, kuriai būdingas tapatinimasis, meilė kitam žmogui ir noras būti kartu su juo (Feeney, 2016).

Prieraišumo teoriją sukūrė Bowlby (1960, 1969, 1973, 1979, 1980) ir Ainsworth (1969, 1989). Dažniausiai ši teorija siejama su Bowlby, kuris analizavo, kaip formuojasi emocinis ryšys tarp kūdikio ir svarbiausio globėjo bei kokias pasekmes sukelia atskyrimas nuo prieraišumo objekto. Ainsworth et al. (2005) praplėtė prieraišumo sampratos ribas, aprašydami prisirišimo procesą pirmaisiais gyvenimo metais ir nagrinėdami individualius prieraišumo skirtumus. Ainsworth (1989) teigė, jog vaikystėje tėvai dažnai funkcionuoja, kaip pirminės žmonių prieraišumo figūros. Tačiau vaikams pasiekus paauglystę, jaunų suaugusiųjų tarpsnį, jie pradeda labiau pasitikėti draugais ir romantiškais partneriais, kad patenkintų prieraišumo poreikius. Prieraišų vaiko santykį su motina Ainsworth (1969) apibūdina, kaip vieną iš svarbiausių ryšių, užmezgamų ir palaikomų gyvenimo eigoje. Visus šiuos ryšius ji vadina afektiniais ryšiais. Afektinis ryšys – tai santykinai ilgai trunkantis ryšys, kai partneris svarbus tuo, kad yra nepakartojamas ir niekuo kitu nepakeičiamas. Šiuos ryšius apibūdina poreikis palaikyti artumą, liūdesys dėl nepaaiškinamo išsiskyrimo, džiaugsmas ir malonumas vėl susitikus bei sielvartas netekus svarbaus asmens. Afektiniai ryšiai gali sieti vaiką ir motiną, vaiką ir tėvą, seksualinių partnerių porą, brolius, seseris, artimus draugus bei klientą ir terapeutą. Ankstyvojo prieraišumo patirtis ir jos metu nusistovėjęs prieraišumo tipas lemia emocijų reguliavimo sistemą ir vėlesnių santykių pobūdį. Apibendrinant galima teigti, jog nors prieraišumo teorija pirmiausia orientuota į vaiko prieraišumą prie globėjo, paskui ji tapo pagrindine teorija ne tik suaugusiųjų romantiniams, o ir lytiniams santykiams analizuoti.

Tėvai netiesiogiai modeliuoja emocijų reguliacijos būdus, tiesiogiai reaguoja į vaiko emocijas, padeda jas atpažinti, įsisąmoninti ir suprasti, padeda nurimti ir moko būdų reguliuoti emocijas. Taip vaikas išmoksta, jog visi žmonės patiria emocijas, emocijos nėra pavojingos, emocijos gali būti atpažįstamos tėvų ir jie padeda jas reguliuoti, kitais žmonėmis galima pasitikėti. Tačiau nesaugus prieraišumas gali atsirasti dėl pernelyg jaunų, žinių ir patirties stokojančių tėvų, tėvų depresijos, tėvų priklausomybės (-ių), fizinio ir emocinio apleistumo, nepriežiūros, smurto, traumuojančios patirties (pvz., tėvo netekties) ir prieraišumo figūros nepastovumo (auklė, tėvai, seneliai). Kaip ir ankstyvojo, taip ir suaugusiųjų prieraišumo kokybė gali būti skirtinga. Buvo išskirti keturi prieraišumo tipai: saugusis, neramusis, vengiantysis ir baimingas vengiantysis. Šiuolaikinėje prieraišumo teorijoje ir tyrimuose individualūs prieraišumo skirtumai suprantami atsižvelgiant į prieraišumo vengimą ir su prieraišumu susijusį nerimą:

• Saugiojo prieraišumo (angl. secure attachment) tipui priskiriami asmenys, kurių santykiams nėra būdingas nerimas ir vengimas. Jie yra autonomiški, siekia santykių su kitais, pasitiki savimi ir kitais, turi įsitikinimą, kad pasaulis ir kiti žmonės saugūs, jaučiasi saugiai, kai kiti asmenys yra jiems artimi, tiki, kad kiti žmonės bus atidūs ir gerbs jų norus bei jausmus, moka lanksčiai, atvirai bendrauti su kitais, jaučia, tiki, kad kitas bus prieinamas, kai jam reikės, yra dėmesingas kitų žmonių emocijoms, mintims, geba išbūti su savo emocijomis, jaučia, kad gali kontroliuoti gyvenimą, santykius ir kylantį stresą.
• Nerimastingo prieraišumo (angl. preoccupied attachment) santykių tipo asmenims būdingas didelis nerimas ir mažas vengimas. Save jie suvokia neigiamai, kitus vertina teigiamai. Tokie asmenys pernelyg susirūpinę ir priklausomi nuo santykių. Jiems reikia, kad kiti nuolat patvirtintų, jog jie yra vertingi. Taip pat reikia stiprių emocinių ryšių, nes pajutę net menkiausią kito asmens atitolimą jaučiasi nesaugūs ir nevertingi. Gali būti irzlūs, dirglūs, nerimastingi, siekia kitų dėmesio, kad jaustųsi visavertiškai, bet kokia kaina siekia santykių, santykiai – kaip procesas, kai dėmesio reikia reikalauti, pajutęs pavojų būti paliktas pradeda jaustis beviltiškai, ima provokuoti kito žmogaus dėmesį, turi įsitikinimą, kad nedaro įtakos kitų žmonių elgesiui.
• Vengiančiojo prieraišumo (angl. dismissing attachment) santykių tipo asmenims būdingas didelis vengimas ir mažas nerimas. Save jie suvokia teigiamai, kitus vertina neigiamai. Intymumo poreikis tenkinamas ar pakeičiamas savęs išaukštinimu ir visiška autonomija, jie teigia, kad kiti yra nereikalingi ir jiems nerūpi. Galiausiai šie asmenys iš tiesų tampa abejingi aplinkiniams, neigia patiriantys sielvartą ir sumenkina artimų santykių svarbą. Griežtai kontroliuoja emocijas, nuvertina emocinę patirtį, apriboja savo artumo poreikį, yra nepriklausomi, savarankiški, nežino, kaip pasiekti kitus žmones, visgi jaučia gilų (dažnai neigiamą, išstumtą) santykio norą.
• Baimingojo vengiančiojo prieraišumo (angl. fearful attachment) santykių tipo asmenys jaučia didelį nerimą ir vengimą. Save ir kitus jie vertina neigiamai. Nors socialinių ryšių poreikis egzistuoja, tačiau didžiulė baimė, besiremianti neigiamais įsitikinimais apie save ir kitus, verčia vengti bet kokio artumo ir intymumo. Būdingi abiejų aukščiau išvardintų (nerimastingojo ir vengiančiojo) prieraišumo bruožai, išlieka vaidmenų kaita, agresyvūs, gąsdinantys, nemokantys tvarkytis su savo ir kitų emocijomis, demonstruojantys autoagresiją (savižala), nepasitikintys kitais, santykiai atrodo nenuspėjami, grėsmingi, galintys sukelti skausmą.

Visi šie trys pastarieji prieraišumo tipai (nerimastingas, vengiantysis ir baimingas vengiantysis) kartu dar vadinami nesaugiu prieraišumu. Nors tyrėjai teigia, kad prieraišumo tipas lieka gana pastovus visą gyvenimą, tačiau prieraišumo stilius gyvenimo eigoje gali kisti. Jei nesaugų prieraišumą turintis asmuo yra saugiuose, rūpestinguose santykiuose, tai tuomet didėja asmens saugumas. Ir, atvirkščiai, jei saugų prieraišumą turintis asmuo yra destruktyviuose santykiuose, patiria traumas ir t. t., tuomet asmens saugumas mažėja. Pasijausti saugesniu galima tyrinėjant savo jausmus santykiuose, bandant suprasti, kaip šis jausmas galėjo susiformuoti ir nuo ko jis galėjo priklausyti, komunikuojant savo poreikius ir jausmus kitam asmeniui, santykiuose siekiant sąmoningumo ir įvertinant, kiek jausmas ir poreikis yra apie mane (mano asmeninė atsakomybė), kiek tai yra apie kitą asmenį (pvz., jo dingimas, smurtas), vedant su savimi švelnų vidinį monologą ir, žinoma, pastoviu saugiu santykiu, kuriuo gali būti ir terapinis santykis.

Ryšys tarp terapijos ir prieraišumo tipo yra itin reikšmingas, nes prieraišumo tipai dažnai yra tyrinėjami ir koreguojami terapinėje aplinkoje. Štai kaip susieta terapija ir prieraišumo tipai:

1. Prieraišumo tipo supratimas: terapija dažnai prasideda nuo individo prieraišumo tipo įvertinimo. Terapeutai naudojasi šiuo supratimu, norėdami sužinoti apie turimus klientų emocinius modelius, santykių dinamiką ir jų emocinių iššūkių kilmę. Prieraišumo tipo vertinimas padeda terapeutams pritaikyti savo požiūrį į konkrečius kliento poreikius.
2. Ankstyvosios patirties tyrinėjimas: terapijos metu klientai gali tyrinėti ir apdoroti ankstyvą patirtį, kad sužinotų, kaip susiformavo jų prieraišumo tipas ir kaip tai daro įtaką jų dabartiniams santykiams ir emocinei gerovei.
3. Ankstesnių žaizdų gydymas: klientai, turintys nesaugų prieraišumo tipą (nesvarbu, ar jie nerimaujantys, ar vengiantys, ar baimingai vengiantys) gali turėti neišspręstų praeities problemų, kurios turi įtakos jų dabartiniams santykiams ir psichinei sveikatai. Terapija suteikia saugią erdvę šioms praeities žaizdoms identifikuoti ir jas gydyti(s), todėl atsiranda saugesni ir sveikesni prieraišumo modeliai.
4. Saugi bazė: terapijoje terapeutas gali būti saugia baze, panašia į saugią prieraišumo figūrą, kurios dėka klientas gali tyrinėti savo mintis, emocijas ir praeities traumas. Ši saugi bazė gali padėti klientams išsiugdyti saugesnį prieraišumo tipą, kai terapiniai santykiai yra palaikantys ir nuoseklūs.
5. Saugaus prieraišumo ugdymas: terapeutai dirba su klientais, kad padėtų jiems sukurti saugesnius prieraišumo modelius. Tai gali apimti mokymąsi pasitikėti kitais, sveikai reikšti emocijas, nustatyti ribas ir stiprinti savigarbą.
6. Su prieraišumu susijusių problemų sprendimas: klientai, turintys su prieraišumu susijusių problemų, tokių kaip intymumo baimė, pavydas, priklausomybė arba emocinio artumo vengimas, gali dirbti su terapeutu, kad identifikuotų ir įveiktų šiuos iššūkius. Terapeutai gali pasiūlyti strategijas ir priemones, kaip efektyviau tyrinėti santykius ir konstruktyviau juose elgtis.
7. Santykių tobulinimas: prieraišumo tipai turi didelę įtaką artimiems, romantiškiems ir intymiems santykiams bei tarpasmeninių santykių dinamikai. Terapija gali padėti žmonėms, turintiems nesaugų prieraišumo tipą, konstruktyviau bendrauti, išspręsti konfliktus ir sukurti sveikesnius, labiau tenkinančius santykius.
8. Savęs suvokimas ir emocijų reguliavimas: terapija gali sustiprinti savimonę ir emocinį reguliavimą, kurie yra esminiai įgūdžiai keičiant prieraišumo tipą. Klientai išmoksta veiksmingiau atpažinti ir valdyti savo emocijas bei reakcijas, o tai vėlgi lemia sveikesnius santykius.

Apibendrinant galima teigti, kad terapija ir prieraišumo tipas yra glaudžiai susiję, nes terapija suteikia palankią aplinką prieraišumo modeliams tyrinėti ir keisti. Tai padeda asmenims suprasti savo prieraišumo tipo kilmę, iš(si)gydyti praeities žaizdas ir užmegzti bei palaikyti sveikesnius ir saugesnius santykius. Terapeutai atlieka labai svarbų vaidmenį nukreipdami klientus šiame procese, palaikydami ir palengvindami asmeninį augimą bei pokyčius.

Teigiama, jog terapiniai santykiai turi trukti bent vienus metus, turint kassavaitinius susitikimus, jog būtų galima patyriminė prieraišumo tipo korekcija. Visgi dažniausiai rekomenduojama lankyti terapiją 2-3 metus, o kartais net ilgiau. Nuo terapinio proceso greitumo ir efektyvumo priklauso, koks yra prieraišumo stilius, kiek klientas įsitraukęs ir deda pastangų, kliento turimų problemų kompleksiškumas. Net kai pasiekiama patyriminė korekcija ir klientas pasiekia saugesnio ar saugaus prieraišumo, yra rekomenduojama lankyti terapiją tam, kad tą pokytį įtvirtinti ir palaikyti.

Tad kviečiu jus atvykti į pirminę konsultaciją, kurios metu turėsite galimybę susipažinti su manimi ir, jei (pa)tiksiu jums, galėsime aptarti ir tęsti terapinį darbą, siekiant jūsų norimų ir jums reikalingų pokyčių.

Papildomos rekomendacijos:

• Jeigu sudomino ši tema ir norite į ją pasigilinti, tai galite įsigyti D. P. Heller knygą ,,Prieraišumo galia”.
• Galite atlikti virtualų testą, koks yra jūsų prieraišumo tipas (testas anglų kalba). Prieiga per internetą: https://www.attachmentproject.com/attachment-style-quiz/
• Galite atlikti trumpą popierinį testą lietuvių kalba pas psichologę Nikol, kuris padės nustatyti jūsų turimą prieraišumo tipą.
• Pradėkite lankytis terapijoje, kurioje turėsite galimybę išsiaiškinti savo turimą prieraišumo tipą, jį tyrinėti ir keisti saugiu prieraišumu.

Norėdami užsiregistruoti medicinos psichologo konsultacijai galite tai padaryti paspaudę šią nuorodą.