Toxoplasma Gondii IgM antikūnai

Toxoplasma gondii, savo vystymosi metu keisdama šeimininkus, pereina kelias vystymosi stadijas. Galutinio šeimininko – katės bei kitų katinių (Felidae) šeimos žinduolių (lūšies, pumos, leopardo, liūto ir kt.) žarnyne toksoplazmos dauginasi lytiniu būdu, formuojasi oocistos (neaktyvios parazito formos), kurios su išmatomis patenka į aplinką. Jomis ir užsikrečia tarpiniai šeimininkai, kuriais gali būti žmogus, daugelis laukinių ir naminių gyvūnų, paukščiai, graužikai. Toksoplazma gali parazituoti beveik visų žinduolių ir paukščių organizmuose.

Pagrindinis infekcijos šaltinis yra užsikrėtusi katė, kuri su išmatomis išskiria oocistas. Perdavimo veiksniai yra užteršta toksoplazmų oocistomis aplinka ir įvairių gyvūnų mėsa, kurioje yra toksoplazmų cistų. Toksoplazmų rezervuaras yra gyvuliai (kiaulės, avys, galvijai ir kt.), kurių mėsą žmonės naudoja maistui. Jų užsikrėtimas toksoplazmomis yra labai įvairus: avių – 31–100 proc., raguočių – 25–35 proc., kiaulių – 29–86 proc., triušių – 24,3 proc., ožkų – 6,8 – 20,0 proc. Minėtų gyvūnų mėsa dažnai naudojama maistui, o tokie patiekalai kaip šašlykas, bifšteksas su krauju, rūkytas kumpis ir pan., kelia didelį užsikrėtimo toksoplazmomis pavojų, ypač patiekalai iš avienos. Šuo, kaip ir kiti naminiai gyvūnai, kurie laisvai vaikštinėja lauke, gali būti mechaniniai T.gondii oocistų pernešėjai žmonėms.

Dažniausi žmonės toksoplazmoze užsikrečia, kai cistos ar oocostos per burną patenka į virškinimo traktą: valgydami užsikrėtusių toksoplazmoze kiaulių, avių, galvijų mėsą, kuri buvo nepakankamai termiškai apdorota, vartodami užterštą vandenį, pieną, valgydami nenuplautas daržoves, vaisius, uogas, per užterštas rankas ar kitus aplinkos objektus. Įprotis valgyti žalią arba tik pavirtą (iki 60°C temperatūros) mėsą yra pagrindinis toksoplazmozės infekcijos perdavimo veiksnys (iki 70 proc. atvejų), o užsikrėtimas kontaktuojant su užterštu dirvožemiu sudaro iki 17 proc. atvejų. Taip pat galima užsikrėsti per pažeistą odą ar gleivines.

Toksoplazminė infekcija stiprios imuninės sistemos vaikams ir suaugusiems (taip pat ir nėščiosioms) dažniausiai būna be simptomų. Toksoplazmoze serga tik labai nedidelė toksoplazmomis užsikrėtusių žmonių dalis. Tai priklauso nuo parazitų gausos bei žmogaus organizmo imuninės sistemos. Dažniausiai, užsikrėtus toksoplazmomis, jokių klinikinių požymių nebūna, tik kraujyje randama antikūnų prieš toksoplazmas.

Inkubacinis periodas gali būti nuo 5 iki 23 dienų. Dažniausiai kliniškai toksoplazmozė pasireiškia kaklo, pakaušio, pažastų, kirkšnių limfmazgių padidėjimu. Jie gali padidėti iki 3 cm diametro, būna neskausmingi, kietoki, paslankūs, niekada nesupūliuoja, padidėję išlieka apie 4–6 savaites. Padidėjus limfmazgiams, gali atsirasti bendras silpnumas, karščiavimas, naktinis prakaitavimas, raumenų, gerklės, galvos skausmai. Galimas odos bėrimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, širdies raumens, plaučių, smegenų, akių pažeidimai.

Nors toksoplazmozė dažniausiai nesukelia sunkių simptomų, tačiau tai labai pavojinga liga nėštumo metu, nes gali būti užkrečiamas vaisius. Įgimtos toksoplazmozės klinikiniai simptomai priklauso nuo to, kuriuo nėštumo periodu vaisius buvo užkrėstas. Sunkiausi įgimtos toksoplazmozės klinikiniai simptomai būna tuomet, kai motina užsikrečia ankstyvoje nėštumo stadijoje. Užsikrėtusių naujagimių 80–90 proc. atvejų infekcija būna besimptomė, ligos padariniai gali išryškėti vėliau (vaikystėje ar paauglystėje), tačiau apie 5 proc. užsikrėtusių naujagimių gali turėti sunkių centrinės nervų sistemos pažeidimų. Įgimta toksoplazmozė vaisiui vystosi tiktai tuo atveju, jei jo motina, būdama nėščia, sirgo ūmia toksoplazmoze. Nors motinai infekcija retai pasireiškia klinikiniais simptomais, tačiau jos organizme vykstanti trumpalaikė parazitemija (parazitų buvimas kraujyje) sukelia židininius pažeidimus placentoje, dėl ko gali įvykti vaisiaus užsikrėtimas. Ne kiekviena moteris, susirgusi ūmia toksoplazmoze nėštumo metu, perduoda užkratą vaisiui. Didžiausias pavojus vaisiui užsikrėsti toksoplazmoze atsiranda tuomet, kai moteris suserga ūmia toksoplazmoze, esant 3 mėnesiams iki nėštumo ir pirmaisiais 3 nėštumo mėnesiais. Jei nėščioji ūmia toksoplazmoze suserga prieš 6 mėnesius iki nėštumo ar anksčiau, infekcija vaisiui neperduodama. Moteris, pagimdžiusi vieną vaiką, sergantį įgimta toksoplazmoze, kito nėštumo metu nebeperduoda užkrato vaisiui.